2026 m. kovo 28 d. Veiviržėnų istorinėje klebonijoje vyko jauku ir prasmingas susitikimas „Padėkos ženklai“, subūrusi parapijiečius apmąstyti dėkingumo Dievui prasmę ir votų tradiciją.

Votas – tai tikinčiojo padėkos, prašymo ar įžado ženklas, aukojamas Dievui. Dažniausiai jis kabinamas bažnyčioje prie šventųjų paveikslų ar altorių kaip matomas liudijimas apie patirtą malonę, išklausytą maldą ar gautą pagalbą. Tai ne tik asmeninė padėka, bet ir tylus tikėjimo liudijimas kitiems.

Ypač džiaugiamės, kad į susitikimą atvyko svečiai iš Vilniaus. Juvelyrė Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė pristatė savo kuriamus votus – subtilius, prasmingus ir giliai asmeniškus. Ji pasakojo, kaip kiekvienas votas gimsta iš žmogaus istorijos: ligos, išgijimo, netekties ar džiaugsmo. Kūryboje naudojami simboliai, šeimos relikvijos, papuošalai, brangūs asmeniniai daiktai – tampa tarsi užkoduota malda ir padėka Dievui.

Poetė Edita Pivorytė – Mitkienė jautriai dalijosi savo liudijimu, pristatė savo votą ir skaitė eiles, gimusias iš Šventojo Rašto įkvėpimo. Jos žodžiai palietė klausytojų širdis ir kvietė atsiverti tikėjimo vilčiai:

Gargždų krašto muziejaus muziejininkė Regina Šimulienė pabrėžė, kad ne visos bažnyčios gali didžiuotis votų tradicija. Šiuo požiūriu Veiviržėnų bažnyčia yra išskirtinė visame Klaipėdos rajone. Ji taip pat priminė, kad votų – paveikslų apkaustų – dar galima rasti Judrėnų bažnyčioje, liudijančių gyvą tikėjimo istoriją šiame krašte.

Votas – tai matomas liudijimas apie iš Dievo gautą malonę. Tai maža padėka Dievui ir kartu žinutė žmonėms: Dievas ir šiandien daro stebuklus.

© Simos Ulvikienės nuotraukos